Šv. Kalëdø laukimu jau pradedantiems gyventi dideliems ir maþiems savo skaitytojams ARTUMA paskutiniame 2010-øjø numeryje svarsto gerumo temà. Troðkimo kà nors gera nuveikti dël artimø ar visai nepaþástamø þmoniø, dëmesio vargstanèiøjø paramos akcijoms paprastai netrûksta ðiame advento laike. Tad pats metas pasvarstyti apie mûsø gerumo intencijas: daryti gera – dël ko? Sàþinei nuraminti, dangaus karalystei pelnyti po mirties ar jà jau dabar kurti?..

Ypaè ðeimoms siekiantis tarnauti ARTUMOS mënraðtis pirmajame puslapyje spausdina joms skirtà Lietuvos vyskupø laiðkà. Tai ramybës palinkëjimas ðeimoms, kartu su Juozapu ir Marija laukianèioms Vaikelio Jëzaus Gimimo. Drauge – tai padëka ðeimoms, kurios, kaip raðoma laiðke, „nepaisydamos iðoriniø ir vidiniø sunkumø, saugo santuokiná vienumà ir neiðardomumà“.

Laiðke dëkojama ir toms ðeimoms, kurios stengiasi veikti dël kitø ðeimø gerovës. Kà ðiuo metu dël jos daugiau, nei priimta Šeimos politikos koncepcija, Nacionalinis susitarimas dël ðeimai palankios aplinkos, màsto/daro politikai, valstybës vadovai, gruodþio ARTUMOJE kalbamasi su LR Seimo Pirmininke Irena Degutiene. Þurnale keliama kita aktualija, þvilgsnius kreipianti vëlgi á Seimo langus: èia vël rengiamasi priimti Dirbtinio apvaisinimo ástatymà. Skaitytojams turëtø bûti pravarti dviejø teikiamø projektø „iðklotinë“ paakinant juos pasidomëti, koká paèiø mûsø iðrinktø Seimo nariø poþiûrá á þmogaus gyvybæ atskleis ðiø projektø svarstymai.

Kol vaikø dar nevargina panaðûs rûpesèiai, apie gerus darbus gruodþio ARTUMOJE pakalbinti sako, kad geri visi þmonës, o be gerumo „baisu bûtø“. O kaip yra suaugusiøjø pasaulyje? Verta pasidairyti po naujàjá numerá drauge su straipsniø autoriais paieðkant atsakymø á labai gyvenimiðkus klausimus: ar geri darbai turi dar kokià nors, ne proginæ, vertæ verslo pasaulyje? Ar gali bûti pelninga ne pelno siekianti veikla? Kaip nepamesti gerumo esmës – dalijimosi ir nepasilikti su savo gerumu, pasak patarlës, tarsi ðuneliui ant ðieno, kuris nei pats ëda, nei kitam duoda? Kokiø „pastangø vaisiø“ labiausiai laukia sergantieji, vieniðieji, atstumtieji? Kodël ne visada mus patraukia kitø gerumas? Netgi – kà jis kai kada pridengia? Be viso to, ir esminis þurnalo temos klausimas – kada mûsø gerumas turi vertæ Dievo akyse? – á já atsakant tradiciðkai glaustame teologiniame-bibliniame komentare.

Metø rûpesèiø iðvargintas skaitytojas gruodþio ARTUMÀ galës paimti á rankas ir atokvëpio valandà, pasidomëdamas, kokios ðventovës skliautø erdve ðákart dailininkë Silvija Knezekytë papuoðë þurnalo virðelá ir kas yra jos architektas, pasigërëdamas Don Kamilio „maþojo pasaulio“ iðmintimi ar pasistebëdamas, kaip ðiais moderniaisiais laikais ðvelnusis Dievo meilës balsas sklinda ir ... milijoniniais trankiausios muzikos albumais. Be to, gyvai patirdamas, kur Lietuvoje mëginama „apgyvendinti“ tokias „dangiðkas substancijas“, kaip taika, bendrystë ir meilë. O gal tiesiog ilgëliau stabtelëdamas prie vieno kito sakinio, kurio iðmintis pranoktø daugelá pasaulio tekstø ir nutildytø daugelá beprasmiø diskusijø: „Kai vakare kartu kalbame „Tëve mûsø“, nusileidþia namuose tokia ramybë, kurios pasaulis nei duoti, nei atimti negali“ (t. Antanas Saulaitis SJ).

Pasak gruodþio kalendoriaus autoriaus kun. Artûro Kazlausko, „po keistoku Kalëdø pavadinimu besislepianti ðventës prasmë praðosi bûti surandama“. Te kiekvienam ARTUMOS skaitytojui jos bûna atradimas!

Dalë Gudþinskienë